Atkakliai pasipriešinę partizanai be aukų pasitraukė į saugesnę vietą. Vaivada iš anksto turėjo paruoštą atsakymą: — Vokiečių saugumiečiai, persirengę partizanais. Rusai jau turėjo patrankas ir šautuvus, o vietinės gentys tik lankus ir ietis.

Marcinkevičius, S. Geda, J. Strielkūnas, N. Miliauskaitė, Nepriklausomybės laikų literatūra, A. Marčėnas, A. Jonynas, D. Kajokas, S.

Parulskis, G. Sirvydas, M. Sarbievijus, D. Naborovskis, S. Pšipkovskis, M. Pacas, K. Donelaitis, M. Karpavičius, T. Kosčiuška, I. Kantas, M. Gimbutienė, V. Kavolis, M. LukšienėMindaugas Kvietkauskas XX a. Neoromantizmas, M. Riomeris, M. Kulbakas, K. Kavafis, XX a. Šimaitė, A.

Kamiu, P. Levis, V. Šymborska, Č. Milošas, J. Šekspyras, P. Kalderonas, J. Gėtė, F. Šileris, Dž. Baironas, V. Krėvė, J. TumasVaižgantas, Vydūnas, B. Sruoga ID. Grinkevičiūtė, K. Ostrauskas, K. Saja ,S.

Beketas, M. IvaškevičiusGediminas Mikelaitis S. ŠalkauskisKęstutis Nastopka A. Husovianas, A. Kulvietis, M. Mažvydas, A. Volanas, L. Sapiega, J. Radvanas, M. Daukša, M. Realizmas, A. Strazdas, S. Daukantas, A. Mickevičius, A. Baranauskas, Žemaitė, Maironis, V. Katiliškis, J. Aputis, R. Granauskas, B. Vilimaitė, Ch. Borchesas, Nepriklausomybės laikų literatūra, J. Kunčinas, V. Juknaitė, G. KudirkaSkirmantas Valentas K. BūgaInga Vidugirytė-Pakerienė A. PuškinasVanda Zaborskaitė M.

ValančiusEugenijus Žmuida J. Tumas-Vaižgantas, I. Šeinius, XX a. Mykolaitis-Putinas, J. Savickis, S. Nėris, H. Radauskas, I. SimonaitytėManfredas Žvirgždas J. Biliūnas, M. Čiurlionis, XX a. Savickis, J. Aistis, Salomėja Nėris, B. Brazdžionis, A. Miškinis, A. Vaičiulaitis, I. Simonaitytė, K. Binkis, S. Nėris IIA. Miškinis, V. Mačernis, K. Bradūnas, Modernioji XX a.

Mackus, A. Škėma, Liūnė Sutema. Turinys Mode rnioji XX a. Tėvynė ir asmuo J. Genties pirštas. Lietuvoje, kaip ir kituose bolševikų okupuotuose kraštuose, natūrali meninių srovių raida buvo sutrikdyta, menininkų saviraiška sustaines alkūnės gydymas suvaržyta, kūrėjai turėjo paklusti komunistų partijos diktatui, visada demonstruoti ištikimybę socialistinio realizmo dogmoms.

Vėliau režimo varžtai kiek atsileido, tačiau kai kurie kultūrinio gyvenimo kontrolės mechanizmai ideologinis vertinimas, cenzūra, propaganda, viešojo ir privataus gyvenimo atskirtis neprarado galios visą sovietmetį. Pokario išeivijos ir tremties literatūros kelias buvo neilgas, bet prasmingas: sunkiausiu tautai laikotarpiu toli nuo tėvynės nublokšti rašytojai įrodė, kad laisva mintis ir kūrybiškas žodis nesunaikinami.

Didysis pokario egzodas, prasidėjęs ųjų vasarą, palietė kūrybingiausius visuomenės sluoksnius, ypač literatus: išeivijoje atsidūrė du trečdaliai prieškarinės Lietuvių rašytojų draugijos narių. Pokario Vokietijoje, sąjungininkų padalintoje į okupacines zonas, labiausiai išsiskyrė prancūzų zona, kurioje karinė ir civilinė valdžia skatino buvusių karo pabėgėlių kūrybinę saviraišką.

Apsipratus su stovykline buitimi pradėta organizuotis, ieškoti draugų ir bendraminčių, prisimintos prieškarinės draugijos. Daugiau dėmesio sulaukė draugijos suvažiavimas, vykęs m. Viešos kalbos, deklaracijos ir pareiškimai tuo metu atrodė svarbesni už pačią kūrybą — ne vienas rašytojas pajuto pareigą būti nuskriaustųjų ir pažemintųjų tautiečių vedliu, atstovauti net ir tėvynėje likusiems kraštiečiams, kurie Vakaruose neturėjo balso. Katastrofų epocha išardė klasikinių vertybių pusiausvyrą, trumpam ištrynė pažiūrų skirtumus.

Visus vienijo nuoskauda ir žeminanti pabėgėlio buitis. Jų materialinė padėtis pirmaisiais pokario metais neretai būdavo geresnė negu daugumos vietinių vokiečių, jiems buvo sudarytos sąlygos užsiimti kultūrine veikla, nes manyta, kad katastrofą išgyvenusiai bendruomenei kūryba ir saviraiška turi terapinių galių, padeda įveikti praradimo skausmą. Modernioji XX a. Alpių priekalnėse, Nekaro ir Mozelio upių pakrantėse apsistoję lietuviai neturėjo progų grožėtis romantiškais peizažais — reikėjo kuo skubiau įtikinti pagalbą teikiančias sąjungininkų institucijas, kad jie yra nuo savo tautos kamieno sovietinio režimo atplėšta gyvastingiausia atšaka.

Nuolat grėsė deportacijos į SSRS pavojus, ne vieną karo pabėgėlį persekiojo nusikalstamo kolaboravimo su naciais šešėlis. Stovyklose galiojo karinės valdžios nustatytos griežtos taisyklės, visaip varžytos pilietinės laisvės, jų gyventojams nebuvo sudarytos sąlygos legaliai įsidarbinti ar integruotis į Vokietijos visuomenę — karą pralaimėjusi šalis žvelgė į užsieniečius kaip į nereikalingą svetimkūnį.

Savo ruožtu sovietinė propaganda gundė grįžti namo, tačiau suviliojo nedaugelį — pernelyg ryškūs buvo pirmuoju sovietmečiu patirto siaubo prisiminimai. Tokioje nepasitikėjimo aplinkoje staiga prasiveržė intelektualinės ir kūrybinės tautos galios. Nemažai lietuvių humanitarų iš arti pažino akademinę Vakarų aplinką, aukštąjį išsilavinimą įgijo užsienio universitetuose — Marija Gimbutienė Tiubingene, Algirdas Julius Greimas Paryžiuje apsigynė daktaro disertacijas.

Gerokai vėliau jie tapo pasaulinio lygio mokslo autoritetais — Greimas suformulavo naujus struktūrinės tekstų analizės principus ir įkūrė Paryžiaus semiotikos mokyklą, o Gimbutienės studijos atvėrė naujas etnologijos tyrinėjimų kryptis. Abu mokslininkus vienijo dėmesys lietuvių mitologijai, archajiškiems kalbos sluoksniams. Pabėgėlių stovyklų neramią būtį patyrė ir žymiausi lietuvių filosofai Antanas Maceina ir Juozas Girnius.

Hamburge buvo įsteigtas trumpai gyvavęs Pabaltijo universitetas, kuriame dėstė vyresniosios kartos lietuvių filologai Vaclovas ir Mykolas Biržiškos, Jonas Balys, Vincas Maciūnas. Pokario griuvėsiuose atgijo literatūra, atsiskleidė iki tol nematyta jos įvairovė: per penkerius metus Vokietijoje pasirodė pavadinimų lietuviškų grožinės kūrybos knygų.

Deja, tėvynės nostalgijos įkvėptas skaitinių srautas sietas ir su vis agresyviau besiveržiančia grafomanija. Šį bendruomenės kultūrinei egzistencijai grėsmingą reiškinį skatino pernelyg nuolaidi kritika, kvietusi palankiai vertinti viską, kas parašyta lietuviškai.

Literatūra diferencijavosi — gilėjo takoskyra tarp masinės ir elitinės, į išliekamąją vertę pretenduojančios kūrybos. Išleista ir poezijos antologija Tremties metairedagavo Bernardas Brazdžioniskurioje stengtasi pateikti išsamų katastrofiško laikotarpio kūrybos vaizdą ir nustebinti skaitytoją autorių gausa — buvo galima pamanyti, kad egzodo sąlygomis staiga prasiveržė visos bendruomenės kūrybinės galios.

Rašytojų žodis pasiekė skaitytoją ir per spaudą, eilėraščiai ir novelės įsiterpdavo tarp kasdienių politikos naujienų — iš labiausiai literatūrai nusipelniusių leidinių minėtini laikraščiai Žiburiai, Tėviškės garsas, Mūsų kelias, almanachai Gintaras, Baltija, Gabija, kuriuose skelbta — m. Į istoriją įėjo mokytojams skirtas žurnalas Tremtinių mokykla, kuriame pirmą kartą buvo prabilta apie patriotinių šūkių nuvertėjimą.

Polemikų taikinyje atsidūręs Nyka-Niliūnas pagarsėjo kaip negailestingas, autoritetų nepaisantis literatūros kritikas. Lietuvių poezijos Olimpe tuo metu buvo įsitvirtinusi prieškario lyrikų karta, pasirinkusi konservatyvią, Maironio laikais dvelkiančią patriotinę retoriką. Jonas Aistis, Bernardas Brazdžionis, Faustas Kirša ir Stasys Santvaras buvo lengvai atpažįstami, nevengė kartojimosi — nauji jų rinkiniai rodė grįžimą prie laiko patikrintos tradicinio ketureilio formos.

Poezija šiais tikro ir suvaidinto heroizmo ir didingų frazių laikais buvo privilegijuotas žanras, lengvai skynęsis kelią į spaudą. Itin mažai šiuo laikotarpiu sukurta stambiosios prozos kūrinių — romanų. Viena retų išimčių — Vinco Ramono romanas Kryžiaisukėlęs polemikos audrą tarp liberalų ir katalikų, tvirtinęs, kad lietuviui tėra skirti du gydymas sąnarių su pacitavo įžeidžiamas osio — į Romą arba į Maskvą. Vincas Krėvė, pasibodėjęs stovyklinio gyvenimo kasdienybe, užsisklendęs kūrė biblinės tematikos epą Dangaus ir žemės sūnūs, o Pietų Prancūzijoje, išdidžioje vienatvėje, tėvynę praradęs ambasadorius Jurgis Savickis rašė literatūrinį dienoraštį Žemė dega.

Nuolat vykstant ginčams spaudoje, išeivijos rašytojai anksti išmoko pakantumo vienas kitam — literatūros šventėse dalyvaudavo ir premijomis būdavo apdovanojami įvairių kartų ir ideologinių stovyklų atstovai. Nors Nyka-Niliūnas ir skundėsi, kad vyresnieji nelinkę užleisti išsikovotų vietų Parnase, faktai bylojo ką kita — jau Vokietijos laikotarpiu būsimieji žemininkai buvo vertinami kaip poetinio žodžio atnaujintojai.

Jiems teko trys iš keturių ųjų pradžioje Tiubingene paskirtų išeivijos literatūrinių premijų. Tuo metu atsirado poreikis sukurti akademinės krypties žurnalą, panašų į prieškario Židinį arba Naująją Romuvą, kur atsirastų vietos ir intelektualiai analizei, ir aukščiausios kokybės kūrybai, ir argumentuotoms knygų recenzijoms. Žurnale derinta gydymas sąnarių su pacitavo įžeidžiamas osio katalikiška orientacija ir reiklumas estetinėms vertybėms.

Aidai ypač sustiprėjo redaktoriumi tapus ambicingam poetui Kaziui Bradūnui. Šiuo laikotarpiu galutinai susiformavo egzistencinė jaunosios kartos pasaulėžiūra, kuriai didelę įtaką darė Juozo Girniaus filosofija. Nepasitenkinimas tikrove vedė į pasakos sri- Modernioji XX a. Apie save paskelbė avangardinė Žvilgsnių grupė Adolfas ir Jonas Mekai, Leonas Lėtas, Algirdas Landsbergisatstovavusi radikaliam modernizmo sparnui, eskperimentavusi su kalba, naudojusi kinematografinio montažo, kelių menų sąveikos efektus.

Pirmasis Žvilgsnių žurnalo numeris pasirodė ųjų kovą Vysbadene. Teatriniam gyvenimui dinamizmo suteikė ir maištingo avangardizmo dvasios įnešė Antanas Škėma. Pokario metais pamažu sklaidėsi greito sugrįžimo viltis, veikusi kaip bendruomenę mobilizuojanti idėja.

Greito Vakarų sąjungininkų karo su Sovietų Sąjunga perspektyva ilgainiui nutolo, aiškėjo karti tiesa — Vakarų vyriausybės nesiryžo aktyviau priešintis pusę Europos pavergusioms komunistinėms jėgoms, juolab kelti Baltijos šalių nepriklausomybės klausimą. Į besikeičiančią situaciją rašytojai reagavo skirtingai, skyrėsi ir jų santykis su tikrove. Kai kurie taip ir neperžengė ųjų ribos, neįsisąmonino katastrofų epochos naikinančio masto, nuolat gręžiojosi į prarastų vaikystės mitų ir utopijos žemę.

Archetipinio rojaus provaizdžiu tapo vaikystės kaimo peizažas Vaičiulaičio, Katiliškio prozoje, Bradūno, Nykos-Niliūno poezijoje. Brazdžionį arba Aistį skaitė, deklamavo, dainavo visi, ir šis visuotinis populiarumas neoromantikams neišėjo į naudą, nebeskatino atsinaujinti. Dauguma vokiškai kalbančiuose kraštuose artrito piršto sąnarių lietuvių rašytojų paliko Europą, fiziškai dar labiau nutoldami nuo gimtinės išimtys: Eduardas Cinzas, apsistojęs Belgijoje, Vladas Šlaitas ir Kazys Barėnas Anglijoje, Antanas Maceina liko Vokietijoje.

Dauguma apsistojo JAV, kur jau ir anksčiau būrėsi gausios lietuvių bendruomenės; kai kurie pasiekė net tolimuosius Australijos ar Lotynų Amerikos krantus.

Tremtinių vaidmuo jiems jau akivaizdžiai nebetiko — nuo šiol jie laikytini išeiviais, savo noru pasirinkusiais gyvenamąją šalį. Kultūrinio veikimo sąlygos pasunkėjo, reikėjo patiems ieškoti pragyvenimo šaltinių, griebtis darbo, dažnai nesusijusio su kūrėjo pašaukimu.

Michael Crichton - Sfera LT PDF | PDF

Tačiau tai buvo laisvo žmogaus laisvame pasaulyje rūpesčiai, nelygintini su tuo, ką teko patirti rašytojų kolegoms stalinistinio režimo niokojamoje Lietuvoje. Rašytojas ir visuomenė totalitarizmo gniaužtuose. Po trijų okupacijos bangų Lietuvos visuomenė buvo patyrusi šoką, visas viešas ir privatus gyvenimas persmelktas baimės.

Sovietų valdžia skelbė socializmo pergalę, viešumoje skambėjo himnai išvaduotojams, o miškuose vyko partizaninis karas, Sibiro kryptimi dardėjo traukiniai su niekuo nenusikaltusiais žmonėmis. Represijos palietė visus visuomenės sluoksnius, tačiau ypač nukentėjo Nepriklausomybės laikotarpiu susiformavęs elitas: mokytojai, gydytojai, karininkai, valstybės tarnautojai. Suformuluoti uždaviniai literatūrai: fašizmo, nacionalizmo, kapitalizmo smerkimas, Stalino ir komunistų partijos šlovinimas, tikėjimas komunizmo šviesiu rytojumi.

Nuo tada iki pat Modernioji XX a. Tai reiškė, kad literatūra iš esmės yra politikos įrankis. Ji turėjo būti kuriama pagal vienintelį legalų metodą — socialistinį realizmą. Socialistinis realizmas puoselėjo konservatyvų estetinį skonį XIX a. Personažai be vidinio gyvenimo labiau panėšėjo į ideologines marionetes negu į gyvus žmones.

Prozoje buvo pageidaujamas didžiulės apimties romanas, šlovinantis šalies augimą, statybas, poezijoje dominavo himnas, odė, pakilaus tono žanrai. Literatūra turėjo atlikti propagandos funkciją, todėl Stalino metais jokia kitokia literatūra buvo nepageidaujama ir nepriimtina.

Apie V. Pirmiausia jis tarnavo studentams kaip praktiška ir vaizdinga priemonė studijoms gilinti ir dirbo mokslo darbą, būtent: tyrė testų metodus.

Lietuvių tautosaka paremtas ir jaudinančią meilės istoriją pasakojęs Kazio Borutos romanas Baltaragio malūnas, pasirodęs m. Rotherham child abuse scandal: a nation in disgrace. The Sydney Morning Herald. August Taip pat galima rasti internete: [žiūrėta ]. Mosque Attacker Dead. Man jailed for leaving bacon sandwiches outside a mosque found dead in prison halfway through sentence. The Sun, 29th December Taip pat galima rasti internete: thesun.

Russian whistleblower might have been poisoned, court hears. The Guardian, Monday 13 March Taip pat galima rasti internete: [žiūrėta ]. Vilnius: Baltos lankos Josif Brodskij.

Vilnius: Baltos lankos. Bennigsen, S. Enders Wimbush. Huge scale of terror threat revealed: UK home to 23, jihadists. The Times, May Taip pat galima rasti internete: [žiūrėta ]. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis. Princeton University Press. Galima sakyti, kad jo įgautas tokio pobūdžio imunitetas yra daugybinis, nes bet koks supratimas, ką postmodernizmas reiškia kaip visuma, mąstysena ar būvis, turi savą imunitetą, o šis leidžia bet kokią kritiką laikyti to postmodernizmo tipo, kuris yra kritikuojamas, apraiška.

Viena iš svarbiausių postmodernizmo ypatybių yra perėjimas nuo didžiųjų pasakojimų prie mažųjų. Jeano-François Lyotard o teigimu, bet kokia žinojimo forma privalo save legitimuoti, jeigu ji siekia delegitimuoti kitas žinojimo formas, neatitinkančias nustatytų kriterijų ar taisyklių. Tokia legitimacija neišvengiamai remdavosi metadiskursu, kuriame veikia didieji pasakojimai, arba metapasakojimai. Tai buvo modernaus mokslo ypatumas. Būtent nepasitikėjimas metapasakojimais, sutampantis su metafizikos ir universitetų krize, laikytinas postmoderniu.

Kartu suyra ir viena bendramatė sistema, atsiveria erdvė nebendramatiškumo toleravimui. Juk su tokiu požiūriu nesutinkanti kritika neišvengiamai remsis kokiu nors metapasakojimu, sukonstruotu pagal tokius kriterijus, kurių postmodernistinė žiūra nepripažįsta. Todėl šią nebendramatę kritiką ji integruos į postmodernistinę mažųjų pasakojimų aibę ir toleruos kaip nieko daugiau nereiškiančią kitų pasakojimų atžvilgiu.

Tokiomis aplinkybėmis reikėtų kalbėti ne tiek apie postmodernistinį diskursą, kiek apie postmodernizmo būvį anapus diskurso. Visa tai, gydymas sąnarių su pacitavo įžeidžiamas osio nebendramatiška postmodernizmui, integruojama kaip toleruotinas objektas, todėl savotiškai subendravardiklinama nebendramatiškumas paverčiamas bendru matu, užtikrinančiu skirtingų dalykų bendrabūvį.

Taigi, viskas tampa bendramatiška tokiam supratimui, todėl pagal apibrėžimą yra postmodernu. Tai reiškia, kad išėjimo iš postmodernizmo nėra. Maža to, postmodernistinę žiūrą galima retrospektyviai taikyti visai praeičiai. Bet koks didysis pasakojimas yra tik politinės galios įkaitas, netenkantis savo reikšmės, jei nėra primetamas per prievartą, nes joks metapasakojimas nėra absoliutus, jam visada galima priešpriešinti kitą metapasakojimą, tokiu būdu jie nusmukdomi iki paprastų pasakojimų, nes vienintelis meta čia yra būvis virš metapasakojimų.

Paradoksalu, nes toks nepasitikėjimas metapasakojimais verčia pakilti virš jų, o bet kokia kritika gydymas bendrą tulžies į atskirų toleruojamų pasakojimų bendrabūvį.

Tačiau tai, ko neįmanoma sukritikuoti, turi pretenzijų į absoliutizmą.

Welcome to Scribd!

Abi šios aplinkybės patį postmodernizmo principą, kad egzistuoja tik mažieji pasakojimai, verčia traktuoti kaip didįjį pasakojimą.

K u l t ū r o s b a r a i 14 Postmodernistams didelių problemų tas nekelia, nes ir šį principą galima kuo puikiausiai apginti teigiant, esą jo pagrįstumą patvirtina tai, kad jis irgi yra tik vienas iš pasakojimų.

Akivaizdus prieštaravimas: viena vertus, teigiama, kad yra tik mažieji pasakojimai, o metapasakojimas nebegali nieko legitimuoti, antra vertus, tokia situacija nusakoma iš metapasakojimo apie metapasakojimų sunykimą ir jų redukciją į paskirus pasakojimus perspektyvos.

Taigi, toks metapasakojimas, legitimuodamas, kad metapasakojimais neįmanoma nieko legitimuoti, paneigia pats save.

Logika ir jos taikymas, ir logikos operatoriai[IQ!!].

Postmodernistas tokį požiūrį gali nurašyti kaip tam tikrą nebendramatį pasakojimą, kuris toleruotinas, tačiau jokios ypatingos reikšmės ar privilegijos kitų pasakojimų atžvilgiu neturi.

Pasak tokios postmodernizmo logikos, pati logika yra tik vienas iš požiūrių, o bet kokios loginės pretenzijos kitų požiūrių atžvilgiu traktuotinos kaip apeliacija į metapasakojimus, kuriems logika yra svarbesnė už bet ką.

Atrodytų, jokio prieštaravimo savaime čia nėra, jeigu nepriimamos tam tikros taisyklės, kurias diktuoja logika, tačiau tuo atveju apskritai nėra apie ką kalbėti. Žmogus gali sakyti, kad įsivaizduoja save neegzistuojantį arba kad įsivaizduoja nebūtį, tačiau toks pasakymas vertas lygiai tiek, kiek teiginys apie įsivaizduojamą trikampį kvadratą.

Žmogus gali įsivaizduoti pasaulį, kuriame jo paties nėra, jis gali suprasti, kad nebūtis reiškia viso to, kas dabar yra, praradimą, tačiau pozityviai apčiuopti tokio supratimo jis negali, kaip negali įsivaizduoti trikampio kvadrato, nors teoriškai lyg ir supranta, ką jis galėtų reikšti, nes jeigu nesuprastų, tai nesakytų, kad ši sąvoka prieštaringa.

Tokią prieštaravimų netoleruojančią logiką toleruojant kaip neprivilegijuotą pasakojimą, prasmingas kalbėjimas tampa apskritai neįmanomas. Paradoksalu nors Jacques as Derrida kalba apie nepaliaujamoje signifikacijų grandinėje atsirandantį prasmės perteklių, tačiau toks kalbėjimas liudija vien prasmės stoką.

O jeigu atskiros įžvalgos perteikiamos sakiniais, turinčiais loginę struktūrą, nes be jos raštas apskritai nebūtų perskaitomas, vadinasi, vis tiek remiamasi tam tikru metapasakojimu, kurį numato pati kalbos logika.

Pasak Lyotard o, žinojimas ir valdžia yra dvi to paties klausimo pusės: Teisė spręsti apie tai, kas yra tiesa, nėra nepriklausoma nuo teisės spręsti apie tai, kas yra teisinga, [ Postmodernus žinojimas nėra vien valdžios įrankis, 4 pabrėžia Lyotard as. Tačiau nesunku pastebėti, kad yra kaip tik atvirkščiai! Kai bet kokia kritika eliminuojama, ją absorbuojant, kai bet kokie nebendramatiškumai integruojami, panaikinant net menkiausią jų atmetimo galimybę, gydymas sąnarių su pacitavo įžeidžiamas osio bet koks prieštaravimas tampa tik dar viena nuomone, o logika kaip tokia apskritai ignoruojama, nebelieka jokio diskursyvumo, net įžvalgumo, nes bet kokia įžvalga remiasi vidine logika.

Sakyti, kad atsiriboji nuo logikos kaip pasakojimo, ir tą argumentuoti teiginiais, turinčiais vienokią ar kitokią loginę struktūrą, yra be galo veidmainiška, jei sąvoka prieštaringumas jau nebetaikoma. Būtent tai ir lemia, kad lieka vien politinė galia, įtaka, įtaiga ir dominavimas. Taigi, sukuriamas didžiausias iš kada nors egzistavusių mitų ir metapasakojimų. Panašu, kad postmodernizmas yra labiau politinė negu kokia nors kitokia teorija.

Tobulai tą išreiškia Lyotard o tezė, traumeel tabletės ribos nusistovi tik tada, kai dėl jų liaujamasi kovoti. Postmodernizmas yra kova. Tik tol, kol kovoja, jis neturi jokių ribų, todėl bet kokia postmodernizmo kritika prasmenga, tiesiog sunyksta, papuolusi į nulinių taškų dimensiją, tarsi patekusi į juodąją skylę, į kurią įtraukiama viskas, kas prie jos priartėja. Neturėdama aiškiai apibrėžtų ribų, ji veikia kaip tam tikras energ et inis laukas.

Postmodernizmas daugiau bendro turi su ezoterika negu su filosofija, ir tai socialinė jo stipry- 12 K u l t ū r o s b a r a i 15 bė, todėl jis toks atsparus kritikai, o kartu turi tokią didelę politinę galią. Tiesa pati savaime politikai nerūpi, pirminė jos intencija yra kovoti ir primesti savo taisykles. Tačiau politiniai veikėjai turi tam tikras pažiūras, susiklostančias nebūtinai dėl vienokios ar kitokios politinės įtakos.

Postmodernizmas dekonstruoja tiesą kaip dalyką, pagrįstą metapasakojimu. Tai nereiškia, kad tiesos nėra, tačiau tiesa nebelaikoma siektinu, juo labiau įmanomu pasiekti dalyku. Kas liaujasi kovoti, tampa ribotas, nes nusistovi ribos.

Recent Posts

Kai liaujamasi kovoti, tenka susidurti su kritika, o gal net su tiesa. Kova menkai prisideda prie supratimo ar net jam kliudo. Ji leidžia ką nors įtvirtinti arba išardyti. Štai politinė struktūra, kurioje įstrigęs postmodernizmas. Deklaruodamas atvirumą, kurį priešpriešina modernistiniam uždarumui, postmodernizmas iš tikrųjų turi daug daugiau autizmo bruožų negu modernizmas.

Jis atviras tuo atžvilgiu, kad atsiveria bet kokiai kritikai, kurią visą, kaip ir bet ką kitą, absorbuoja į save. Tačiau jis uždaras, nes niekas negali nieko jame pakeisti tai stagnuojantis mąstymas, leidžiantis nedarnių dalykų samplaiką, tačiau neįgalus nei keisti, nei pagrįsti, nei išlaikyti struktūros, kuri visa tai užtikrintų.

Postmodernus būvis yra politinis būvis. Jau vien tai, kad universitetų krizė sutampa su metafizikos krize, o visa tai lydi nepasitikėjimas metapasakojimais, verčia manyti, kad metafizika jokios krizės nepatiria, veikiau atvirkščiai gydymas sąnarių su pacitavo įžeidžiamas osio, nusigręžusi nuo metafizikos, klimpsta į krizę, kurioje nėra nieko, kas būtų anapus politikos, ar, Derrida žodžiais tariant, anapus teksto.

Vienintelis būdas, kaip iš tokio viską persmelkiančio postmodernaus būvio sugrįžti į tikrovę, kurioje yra ne vien kova, bet ir kažkas daugiau, tai atsisakyti kovoti pagal primestas taisykles ir būtent politiškai reabilituoti metapasakojimą. Tik taip įmanoma susigrąžinti susikalbėjimo galimybę, taigi ir diskursą, kai ne vien veikiama ir tiesiogine prasme nusišnekama, neįgaliai neigiant metapasakojimą, bet kartu ir mąstoma, ir veikiama apmąstytai.

Nėra jokio postmodernaus diskurso, yra tik postmodernus būvis anapus diskurso. Su visais jam būdingais meta, post ar postpost arba antianti ir bereikšmiu sąvokų dauginimu, orientuojantis vien į originalumą ir seniai žinomų dalykų persakymą naujomis sąvokomis, tarsi tai turėtų ką nors reikšti. Postmodernizmas kyla iš žmogaus tingumo ir intelektualinio lepumo, nes tai, apie ką kiekvienas žmogus vienu ar kitu gyvenimo tarpsniu mąsto, dėl savo nebrandumo pasidavęs laikmečio nuotaikoms ar madoms, bet galiausiai atmeta kaip visiškai nerentabilų, intelektualiai ir moraliai tuščią dalyką, mūsų epocha kruopščiausiai nublizgino ir pastatė ant aukščiausios pakylos.

Lyotard as teisus, kalbėdamas ne apie postmodernizmo epochą, bet apie būvį. Tai yra toks pat būvis, kaip spuogai, hormonų siautėjimas paauglystėje ar menopauzė. Albino Plėšnio žodžiais tariant, su postmodernizmu yra panašiai kaip su vėjaraupiais įspūdingai atrodo, bet greitai ir be pasekmių praeina, sukurdami nuolatinį organizmo imunitetą. Tokiu būviu tapusi mūsų epocha artėja į pabaigą, tačiau išlieka rizika, kad tvirtą imunitetą kritikai turinti infekcija tuos, kurie ja taip ir nepersirgo, kamuos dar ilgai sveikimo procesas gali gerokai užsitęsti, o lokalinės apraiškos gal apskritai niekada neišnyks.

Postmodernus būvis: šiuolaikinį žinojimą aptariant. Iš prancūzų k. Apie gramatologiją. Pozityvų protą pavarčius: pastabos paraštėse. In: Problemos nr. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. O kaip atrodo man, ne istorikui?

Žečpospolita nuosekliai judėjo unitarinės valstybės link.

Lenkija rengėsi tapti unitarine valstybe. Lietuva turėjo išnykti. Man, ne istorikui, atrodo, kad Liublino unija porai šimtmečių pratęsė Lietuvos kaip atskiros valstybės egzistavimą. Prieš tai Lietuva buvo tiesiog inkorporuota į Lenkiją nelyg vestuvinis Jogailos kraitis. Kartu su Ukraina, kuri prie jos formaliai prijungta tik po Liublino unijos lenkai lig šiol giriasi, kad jų valstybė buvusi gydymas sąnarių su pacitavo įžeidžiamas osio morza do morza.

Tą uniją paprastai vertiname kaip Lietuvos valstybės pabaigą, bet man, ne istorikui, atrodo truputį kitaip.

XVI a. Lietuva jau tapo Lenkijos dalimi de facto, jos elitas buvo polonizuotas, o buvimas atskira valstybe niekaip neįteisintas. Gal Žygimantas Augustas, matydamas neišvengiamą Jogailaičių dinastijos baigtį, taip gelbėjo Lietuvą? Juk Liublino unija padarė ją valstybe de jure. O jos buvimas atskira valstybe baigėsi tik su Gegužės Trečiosios Konstitucija.

Ar turėtume švęsti savo valstybės juridinio sunaikinimo dieną? Taip ir nežinau, ar Liublino unija sulėtino, ar pagreitino Lietuvos po- lonizaciją. Bet Gegužės Trečiosios Konstitucija, jei tik būtų įsigalėjusi, tikrai būtų ją pagreitinusi. Kai kurios kalbos turi savo žodį imperijai pavadinti pavyzdžiui, vokiečiai das Reich arba rusai deržava.

Įdomu, kad jį turi ir lenkai mocarstwo. Ne tik turi, bet ir, atrodo, vis dar laiko savo šalį imperija. Kaip kitaip paaiškinsime net valstybiniu lygiu skambančius reikalavimus, kad lietuviai keistų abėcėlę?

Negi kartu su nepriklausomybe nuo Maskvos atgimė ir lenkiškasis imperializmas? Negi Lenkija vis dar jaučiasi mocarstva, galinčia diktuoti tautai, kurios dėka ji ta mocarstva tapo? Per kelis šimtmečius, prabėgusius nuo Liublino unijos, pasaulis pasikeitė.

Atrodo, mums nebegresia nei polonizacija, nei rusifikacija. O kaip jis pasikeis po dar keleto amžių? Mes, nors ir mėgstame Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę vadinti imperija, savo žodžio, kuriuo pavadintume valstybę, pavergusią kitas valstybes, neturime. Lietuva ir Estija Pripratome Lietuvą lyginti su Estija, dažniausiai mūsų nenaudai.

O juk į faktinę nepriklausomybę žengėme vienu metu. Lietuva nepriklausomybę paskelbė m. Kovo ąją, o atsargioji Estija iki m. Laikas pasvarstyti, kodėl per ketvirtį amžiaus tarp mūsų atsirado tokie skirtumai. Pavyzdžiui, kodėl mažytė Estija visam pasauliui davė skaipą, o Lietuva pasaulyje daugiau garsėja nusikaltėliais. Kodėl į Estiją grįžta žmonės, emigravę iš jos, o Lietuva ir toliau tuštėja?

Norėdami atsakyti, grįžkime į uosius metus.

Negi tik man vienam atrodo, kad mūsų atsilikimą nuo estų lėmė rinkimai, per kuriuos Lietuvos žmonės išsižadėjo Sąjūdžio? Estai, vos atgavę nepriklausomybę, su- 14 K u l t ū r o s b a r a i 17 prato, kad dabar bus kitaip, kad reikia radikalių reformų ir kad gydymas sąnarių su pacitavo įžeidžiamas osio turi visi.

Jie jau porą dešimtmečių renka į valdžią būtent tuos, kurie pasisako už greitus pokyčius. Estijoje aisiais irgi vyko rinkimai, juos laimėjo istorijos mokytojo Marto Laaro vadovaujama Tėvynės sąjunga, ne tik žadėjusi, bet ir pradėjusi reformas.

Kada gi ėmė ryškėti skirtumai tarp Estijos ir Lietuvos? Pamenu, estams sakydavome, kad pas mus kompartija lietuviška, užtat ji vysto mažesnių miestų pramonę, sugebančią apsirūpinti darbo jėga iš aplinkinių kaimų, tokiu būdu išvengiama rusų antplūdžio.

Pirmieji kompartijos vadovai, nors ir paskirti Maskvos, buvo baigę nepriklausomos Lietuvos mokyklas, o į Estiją buvo atsiųsti surusinti estai iš Sovietų Sąjungos. Lietuvoje rusakalbių lietuvių nebuvo. Viršininkus, po karo atsiųstus iš Rusijos, kad sovietizuotų Lietuvą, Lavrentijus Berija įsakė parvaryti namo, kaip neįvykdžiusius užduoties.

Paskutiniais dešimtmečiais LKP gretas užpildė tiesiog lietuviakalbiai, baigę sovietizuotas mokyklas. Kaip kitaip juos pavadinsi. Kompartija tvirtai įaugo į tautos kūną.

Lietuvoje buvo apie tūkstančių sąrašinių komunistų! Turiu bičiulį, daug metų gyvenusį JAV. Jis piktindavosi, kad komunistus vadinu komunistais. Atseit jie, nors turi kitokią nuomonę, vis tiek yra lietuviai! Ilgainiui supratau, kad jis teisus. Aš tiesiog vartodavau tą žodį kita, ne ideologijos prasme. Vadinau juos komunistais tik todėl, žalos kaulai ir sąnariai priklausė LKP, organizacijai, rusų okupacijos metais vienijusiai tuos žmones, iš kurių buvo sudaromos visų lygių valdymo struktūros.

Kiekvienas, stodamas į partiją, duodavo tam tikrus tylėjimo įžadus, bet galėjo naudotis pirmumo teise, tvarkydamas buitį, kopdamas karjeros laiptais. Kaip ir kriminaliniai susivienijimai, ji, atrodo, turėjo juodąją kasą kyšiams Maskvai pamenu, Sąjūdžio laikais keli klestinčių kolūkių pirmininkai skundėsi, kad už gerą kolūkio finansavimą turi atsilyginti rajkomui specialiam jo žmogui kas mėnesį sumoka po 10 tūkstančių rublių. Sąjūdžio mitinguose buvo įprasta LKP vadinti mafija, apraizgiusia visą Lietuvą.

O dabar pabandysiu skirtumus tarp Lietuvos ir Estijos aptarti politiškai korektiškai. Estijai atgavus nepriklausomybę, kompartija tiesiog subyrėjo. Lietuvos kompartija ne kartą keitė pavadinimą, tačiau išlaikė ne tik vadovaujantį branduolį, bet ir visą aparatą su šimtais branduoliukų.

Jie ligi šiol apima dešimtis tūkstančių žmonių, susijusių giminystės, bičiulystės ar tiesiog abipusės naudos saitais. Estijoje jau ketvirtį amžiaus niekas nekliudo reformoms, o Lietuvoje žmonės vis išsirenka į valdžią tuos, kurie gal irgi norėtų reformų, juo labiau kad to reikalauja dosnusis Briuselis, bet reformos vis tiek nejuda iš vietos, nes reformuoti tenka, paliekant šiltose vietose tuos pačius tarpusavyje susistygavusius asmenis.

Neseniai skaičiau, kad Lietuvos policija kopijuos Estijos policijos uniformas.

Bus gražesnės. Bet ar daug kas pasikeis? Užmirštama, kad dar aisiais Estijos vidaus reikalų ministre paskirta disidentė ir politinė kalinė Lagle Parek atleido visus milicininkus ir priėmė į darbą, kaip pasakytų lietuviai, nekompetentingus žmones. Tie nekompetentingi žmonės, pradedant nuo ųjų, atėjo į visas nepriklausomybę atgavusios šalies gyvenimo sritis. Nors tą sakyti gal ir ne visai politiškai korektiška, bet Estijoje ketvirtį amžiaus valdžioje buvo dešinieji.

Estai suprato, kad valstybės nepriklausomybė reiškia kiekvieno piliečio apsisprendimą pradėti gyventi kitaip. Taigi, kodėl Estija lenkia Lietuvą? O gal šitas klausimas politiškai nekorektiškas? Lietuva ir Rusija Rusai mėgsta didžiuotis, kad savo šalyje turi visą Mendelejevo lentelę. Žinoma, Sibire. O kaip jiems tas Sibiras atiteko? Negi jis buvo tuščias, be gyventojų, tik su chemijos elementų lentele plyname lauke?

Maskvos kunigaikštystės valdovai iš pradžių turėdavo gauti jarlyką valdymo dokumentus iš savo senų viršininkų Aukso Ordos chanų. Tik XVI a. Jūrinės Europos valstybės dalijosi pasaulį, pasiglemždamos valstybes ir gentis, mažiau išsivysčiusias karybos atžvilgiu.

Bet Didžioji Maskvos kunigaikštystė, nors ir pasivadinusi deržava, net neturėjo priėjimo prie šiltesnės jū- K u l t ū r o s b a r a i 18 ros. Tas karas buvo pralaimėtas.

Laikmečio poezija | Gimtoji kalba

Maskvai liko vienintelė ekspansijos kryptis Rytai, bet ir ten buvo įsikūrusios valstybės, kurias valdė subyrėjusios Aukso Ordos palikuoniai. Pirmuoju Ivano Rūsčiojo taikiniu tapo Kazanės ir Astrachanės chanatai. Būtent tada rusai peržengė Volgą, tapusią jų matuška, nors pakrantėse gyveno ugrofinų ar totorių gentys. Žlugus mongolų chanatams, kelias į Sibirą tapo atviras. Rusai jau turėjo patrankas ir šautuvus, o prasideda artritu rankas gentys tik lankus ir ietis.

Manau, caras buvo girdėjęs, kad už Sibiro yra ne vien Kinija su jos šilkais, bet ir šiltas vandenynas su prieskonių salomis. Į tuos kraštus, jei neturi kuo ir per kur plaukti, buvo tik vienas kelias per Sibirą. Įdomu, kad užkariauti Sibirą ėmėsi ne reguliari Rusijos armija, įsivėlusi į ilgametį karą su Švedija dėl Livonijos.

Uralo kalnus peržengė kazokų gaujos, kurias finansavo druskos pirkliai Stroganovai. Kazokų tikslas buvo priversti vietos gentis, kad mokėtų duoklę ne mongolų chanams, o Maskvos carui. Tada ir prasidėjo Sibiro užkariavimas, po kurio rusai gali didžiuotis, kad jų teritorija užima aštuntadalį pasaulio. O tas užkariavimas baigėsi turbūt XIX a. Bet grįžkime į XVI a. Vytauto Didžiojo proproanūkis Ivanas Rūstusis taip ir neprasibrovė į Vakarus. Pirmiau turėjo nusilpti Lietuva.

Po poros šimtmečių Rusija užvaldė Baltijos pakrantes, net savo sostinę perkėlė prie jūros. Prarijusi Abiejų Tautų Respubliką, ji gerokai pasistūmėjo į Vakarus. O dar po pusantro šimtmečio, pasinaudojusi karu su Vokietija, savo įtakos zoną padidino, nubrėžusi sieną per pusę Vokietijos ir Austrijos.

Deržava pradėjo trauktis tik dabar. Gal tam atėjo laikas juk imperijos paprastai gyvuoja apie porą šimtmečių. Tarp kitko, pradžią tam imperijos mažėjimui padarė ųjų Kovo oji.

1. Mazi kremai geliai su sąnarių skausmas
2. Grąžinama nuo skausmo sąnariuose
3. S_suzukiauto.lt [ylyxkg80pqnm]
4. Su sąnarių uždegimas blokados
5. Spausk ir skauda pirštų sąnarius
6. Lietuviai prie Laptevų jūros : atsiminimai, miniatiūros [2 ed.] - suzukiauto.lt

They consider a scenario where the host chooses between revealing two goats with a preference expressed as a probability q, having a value between 0 and 1. This means even without constraining the host to pick randomly if the player initially selects the car, the player is never worse off switching.

Possible host behaviors in unspecified problem Host behavior Result "Monty from Hell": The host offers the option to switch only when the player's initial choice is the winning door. Tierney Switching always yields a goat.

Switching always wins the car. Switching wins the car half of the time. The host knows what lies behind the doors, and before the player's choice chooses at random which goat to reveal. He offers the option to switch only when the player's choice happens to differ from his. The host always reveals a goat and always offers a switch.

The host acts as noted in the specific version of the problem. Switching wins the car two-thirds of the time. Four-stage two-player game-theoretic Gill,Gill, The player is playing against the show organisers TV station which includes the host. First stage: organizers choose a door gydymas sąnarių su pacitavo įžeidžiamas osio kept secret from player. Second stage: player makes a preliminary choice of door.

Third stage: host opens a door. Fourth stage: player makes a final choice. The player wants to win the car, the TV station wants to keep it. This is a zero-sum two-person game. By von Neumann's theorem from game theory, if we allow both parties fully randomized strategies there exists a minimax solution or Nash equilibrium Mueser and Granberg Minimax solution Nash equilibrium : car is first hidden uniformly at random and host later chooses uniform random door to open without revealing the car and different from player's door; player first chooses uniform random door and later always switches to other closed door.

As previous, but now host has option not to open a door at all. Minimax solution Nash equilibrium : car is first hidden uniformly at random and host later never opens a door; player first chooses a door uniformly at random and later never switches. N doors[edit source editbeta] D. If the host opens even a single door, the player is better off switching, but, if the host opens only one door, the advantage approaches zero as N grows large Granberg At the other extreme, if the host opens all but one losing door the advantage increases as N grows large the probability of winning by switching approaches 1 as N grows very large.

Quantum version[edit source editbeta] A quantum version of the paradox illustrates some points about the relation between classical or non-quantum information and quantum information, as encoded in the states of quantum mechanical systems. The formulation is loosely based on quantum game theory. The three doors are replaced by a quantum system allowing three alternatives; opening a door and looking behind it is translated as making a particular measurement.

The rules can be stated in this language, and once again the choice for the player is to stick with the initial choice, or change to another "orthogonal" option. The latter strategy turns out to double the chances, just as in the classical case. However, if the show host has not randomized the position of the prize in a fully quantum mechanical way, the player can do even better, and can sometimes even win the prize with certainty Flitney and AbbottD'Ariano et al.

History[edit source editbeta] The earliest of several probability puzzles related to the Monty Hall problem is Bertrand's box paradox, posed by Joseph Bertrand in in his Calcul des probabilités Barbeau In this puzzle there are three boxes: a box containing two gold coins, a box with two silver coins, and a box with one of each.

After choosing a box at random and withdrawing one coin at random that happens to be a gold coin, the question is what is the probability that the other coin gydymas sąnarių su pacitavo įžeidžiamas osio gold. This problem involves three condemned prisoners, a random one of whom has been secretly chosen to be pardoned. The warden obliges, secretly flipping a coin to decide which name to provide if the prisoner who is asking is the one being pardoned.

The question is whether knowing the warden's answer changes the prisoner's chances of being pardoned. The first letter presented the problem in a version close to its presentation in Parade 15 years later.

The second appears to be the first use of the term "Monty Hall problem". The problem is actually an extrapolation from the game show. As Monty Hall wrote to Selvin: And if you ever get on my show, the rules hold fast for you — no trading boxes after the selection.

Nalebuff, as later writers in mathematical economics, sees the problem as a simple and amusing exercise in game theory. Phillip Martin's article in a issue of Bridge Today magazine titled "The Monty Hall Trap" Martin presented Selvin's problem as an example of what Martin calls the probability trap of treating non-random information as if it were random, osteochondrozė geliai relates this to concepts in the game of bridge.

A restated version of Selvin's problem appeared in Marilyn vos Savant's Ask Marilyn question-and-answer column of Parade in September Tierney Due to the overwhelming response, Parade published an unprecedented four columns on the problem. Adams initially answered, incorrectly, that the chances for the two remaining doors must each be one in two.

Numerous readers, however, wrote in to claim that Adams had been "right the first time" and that the correct chances were one in two. The Parade column and its response received considerable attention in the press, including a front page story in the New York Times in which Monty Hall himself was interviewed.

Tierney Hall appeared to understand the problem, giving the reporter a demonstration with car keys and explaining how actual game play on Let's Make a Deal differed from the rules of the puzzle. Recent discussion[edit source editbeta] Over 75 papers have been published about this problem in academic journals and the popular press.

Barbeau contains a survey of the academic literature pertaining to the Monty Hall problem and other closely related problems as of the yearand contains citations to 40 publications on the problem. At present the book Rosenhouse has the most recent comprehensive academic survey, and refers to at least 25 publications on the topic which appeared subsequently to Barbeau's book.

Since then another 10 or so publications have come out. Nowadays, Wikipedia is frequently cited as a source for Monty Hall problem it is cited, for instance, by Ruma Falk, RosenhouseGillGnedin The problem continues to appear in many venues: The syndicated NPR program Car Talk featured it as one of their weekly "Puzzlers", and the answer they featured was quite clearly explained as the correct one Magliozzi and Magliozzi, The problem is presented in fictional form in the first chapter of the novel Mr Mee by Andrew Crumey.

Derren Brown explains the Monty Hall problem in his stage show Svengali. Frost After asking a member of the audience to choose the location of his shoe from three boxes, he reveals an empty box from one of the ones not chosen. He then asks if they would like to change their mind and recommends that they do so, as it will increase their chances of winning. He explains this further by demonstrating on a large screen the same puzzle but with one hundred boxes. The member of the audience decides to stick with their decision and loses.

The problem is also addressed in his book Tricks Of The Mind. The Monty Hall problem appears in the film 21 Bloch Economist M. Gydymas sąnarių su pacitavo įžeidžiamas osio Chen identified a potential flaw in hundreds of experiments related to cognitive dissonance that use an analysis with issues similar to those involved in the Monty Hall problem.

Tierney In a book-length discussion of the problem, its history, methods of solution, and variations, was published by Oxford University Press Rosenhouse The problem is presented, discussed, and tested in the television show MythBusters on 23 November This paradox was not only tested to see if there was an advantage to switching vs.

All 20 of the common "contestants" tested chose to stay with their original choice. The problem was also discussed and tested on the television show James May's Man Lab on 11 April In this presentation, each test was done by presenting three identical beer cans, two of which had been shaken with the result that opening it would douse the person in beer foam.

James May performed this test times, each time switching his choice from his original choice after one of the shaken cans was removed.

In the end, he was doused 40 times, while his colleague Sim, who had to pick the remaining beer can, was doused 60 times. The resulting percentage was roughly what they expected, but the explanation James May gave was not correct. Monty opens door 2 — no prize. Do you stay with door 1 or switch to 3? Retrieved July 25, Barbeau, Edward The College Mathematics Journal 24 2 : — Mathematical Fallacies, Flaws and Flimflam. The Mathematical Association of America.

ISBN Behrends, Ehrhard Five-Minute Mathematics.